Brangûs broliai ir seserys!

Pradedant gavënià, intensyvesniø dvasiniø pratybø kelionæ, liturgija mus kvieèia imtis trijø biblinei ir krikðèioniðkajai tradicijai labai svarbiø atgailos praktikø – maldos, iðmaldos ir pasninko. Jomis pasirengiame geriau ðvæsti Velykas ir patirti Dievo galià, kuri, kaip girdësime Velyknaktá, „traukia nuo kalèiø, nuodëmes plauna, puolusiems gràþina nekaltumà, nuliûdusiems dþiaugsmà; ji maldo neapykantà, vienija ðirdis, palenkia iðdidumà“ (Velykinis ðlovinimas). Šiø metø savo þinioje gavënios proga pirmiausia norëèiau apmàstyti pasninko vertæ ir prasmæ. Juk gavënia primena keturiasdeðimt mûsø Vieðpaties pasninkavimo dykumoje dienø prieð jam pradedant vieðàjà misijà. Evangelijoje paraðyta: „Jëzus buvo Dvasios nuvestas á dykumà, kad ten bûtø velnio gundomas. Iðpasninkavæs keturiasdeðimt dienø ir keturiasdeðimt naktø, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 1–2). Kaip Mozë prieð priimdamas Ástatymo plokðtes (plg. Ið 34, 28) ir Elijas prieð susitikdamas su Vieðpaèiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jëzus malda ir pasninku ruoðësi misijai, kurios pradþia buvo sunkios grumtynës su gundytoju.

Galime klausti, kokia vertë ir prasmë mums, krikðèionims, atsisakyti to, kas savaime gera ir naudinga mûsø kûno palaikymui. Šventasis Raðtas ir visa krikðèioniðkoji tradicija moko, kad pasninkas labai padeda vengti nuodëmës ir visa, kas á jà lenkia. Todël iðganymo istorijoje daþnai kvieèiama pasninkauti. Jau pirmuosiuose Šventojo Raðto puslapiuose Vieðpats nurodo þmogui neragauti uþdrausto vaisiaus: „Nuo visø sodo medþiø tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto paþinimo medþio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo uþvalgysi, turësi mirti“ (Pr 2, 16–17). Komentuodamas dieviðkàjá priesakà, ðventasis Bazilijus atkreipia dëmesá, jog „pasninkas ásteigtas Rojuje“ ir „ðia prasme buvo pirmasis Adomui duotas ásakymas“. Ið to jis daro iðvadà: „Tad neleista valgyti yra pasninko ir susilaikymo ástatymas“ (plg. Sermo de ieiunio: PG 31, 163, 98). Kadangi visi esame slegiami nuodëmës ir jos padariniø, pasininkas mums siûlomas kaip priemonë atnaujinti draugystæ su Vieðpaèiu. Bûtent tai prieð sugráþimà ið tremties á paþadëtàjà þemæ padarë Ezdras, paragindamas susirinkusià tautà pasninkauti, taip, pasak jo, nusiþeminant „prieð savo Dievà“ (8, 21). Visagalis iðgirdo jø maldà ir laidavo jiems savo globà bei apsaugà. Lygiai taip pat pasielgë Ninevës gyventojai, kurie, atsiliepdami á Jonos raginimà atsiversti, kaip savo nuoðirdumo þenklà paskelbë pasninkà: „Rasi Dievas pasigailës ir atleis, rasi sulaikys savo degantá ánirðá, ir mes neþûsime!“ (3, 9). Tada Dievas pamatë, kà jie padarë, ir jø pasigailëjo.

Naujajame Testamente Jëzus atskleidþia giliàjà pasninko prasmæ peikdamas fariziejus, skrupulingai besilaikanèius Ástatymo priesakø, bet ðirdimi esanèiø toli nuo Dievo. Tikrasis pasninkas, anot dieviðkojo Mokytojo þodþiø kitoje vietoje, veikiau yra vykdyti dangiðkojo Tëvo, reginèio slaptoje ir atlyginsianèio (plg. Mt 6, 18), valià. Baigiantis keturiasdeðimèiai dienø dykumoje jis pats tai árodo ðëtono akivaizdoje: „Þmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu þodþiu, kuris iðeina ið Dievo lûpø“ (Mt 4, 4). Tad tikrasis pasninkas reiðkia valgyti „tikràjá maistà“, t. y. vykdyti Tëvo valià (plg. Jn 4, 34). Adomas nepakluso Vieðpaties ásakymui nevalgyti „nuo gero ir pikto paþinimo medþio“, o tikintysis pasninku nuolankiai paklûsta Dievui, nes pasitiki jo gerumu ir gailestingumu.

Pasninkas buvo ásiðaknijæs jau pirmøjø krikðèioniø bendruomenëje (plg. Apd 13, 3; 14, 22; 27, 21; 2 Kor 6, 5). Baþnyèios tëvai irgi kalba apie pasninko jëgà: juo tramdoma nuodëmë, slopinami „senojo Adomo“ geismai, tikinèiojo ðirdyje atveriamas kelias á Dievà. Be to, pasninkà yra praktikavæ ir siûlæ visø epochø ðventieji. Šventasis Petras Auksaþodis: „Pasninkas yra sielos malda, o pasninko gyvastis – gailestingumas. Todël, kas meldþiasi, tas pasninkauja, o kas pasninkauja, tas bûna gailestingas. Kas nori bûti iðklausytas, tas teiðklauso praðanèius. Kas neuþveria savo ausies kitiems, bus iðgirstas Dievo“ (Sermo 43: PL 52, 320.332).

Mûsø dienomis pasninkas, regis, yra nustojæs savo dvasinës reikðmës: materialinës gerovës siekio paþenklintoje kultûroje jis telaikomas terapeutine priemone kûnui priþiûrëti. Pasninkas tikrai prisideda prie kûno gerovës, taèiau tikinèiajam tai pirmiausia yra „terapija“, padedanti iðsilaisvinti ið visa, kas trukdo palenkti savo valià Dievo valiai. 1966 m. apaðtaliðkojoje konstitucijoje Paenitemini Dievo tarnas Paulius VI laikë esant bûtina laikyti pasninkà kiekvieno krikðèionio paðaukimu „gyventi ne sau, bet dël to, kuris já mylëjo bei save uþ já atidavë, taip pat <…> dël broliø ir seserø“ (plg. I sk.). Todël gavënia galëtø bûti tinkama proga prisiminti minëtos apaðtaliðkosios konstitucijos nuostatus ir pakelti ðios senos atgailos praktikos autentiðkà ir amþinà vertæ – praktikos, galinèios mums padëti numaldyti savo egoizmà ir atverti ðirdá Dievo ir artimo meilei, pirmajam ir aukðèiausiajam naujojo Ástatymo ásakymui ir visos Evangelijos santraukai (plg. Mt 22, 34–40).

Be to, sàþiningas pasninko praktikavimas prisideda prie asmens didesnës kûno ir sielos vienybës, padeda vengti nuodëmës ir suartëti su Vieðpaèiu. Šventasis Augustinas, gerai paþinojæs savo neigiamus polinkius ir nusakæs juos kaip „sunarpliotà ir suraizgytà mazgà“ (Confessiones, II, 10. 18), traktate apie pasninko naudà raðë: „Þinoma, save marinu, kad jis manæs pasigailëtø, save baudþiu, kad jis man padëtø, kad bûèiau jam patinkantis, kad já pradþiuginèiau“ (Sermo 400, 3, 3: PL 40, 708). Kûnà maitinanèio materialaus maisto atsisakymas skatina vidiná nusiteikimà klausytis Kristaus ir sotintis jo iðganomuoju þodþiu. Mûsø pasninkas ir malda leidþia Jam numaldyti gilø alká, kurá jauèiame didþiausioje savo gilumoje, – Dievo alká ir troðkulá.

Sykiu pasninkas padeda mums suvokti sàlygas, kuriomis gyvena tiek daug mûsø broliø. Savo pirmajame laiðke ðventasis Jonas áspëja: „Jei kas turëtø pasaulio turtø ir, pastebëjæs vargo spaudþiamà brolá, uþrakintø jam savo ðirdá, – kaip jame pasiliks Dievo meilë?“ (3, 17). Savanoriðkas pasninkavimas padeda ugdytis gerojo samarieèio, pasilenkianèio ir puolanèio padëti kenèianèiam broliui (plg. Enciklika Deus caritas est, 15), nuostatà. Savanoriðkas ko nors atsisakymas dël pagalbos kitam konkreèiai rodo, kad sunkumø iðtiktas artimas nëra svetimas. Trokðdamas, kad tokia svetingumo bei dëmesingumo broliams nuostata iðliktø gyva, raginu parapijas ir visas kitas bendruomenes gavënios metu intensyviau praktikuoti asmeniná ir bendruomeniná pasninkà, daugiau dëmesio skirti ásiklausymui á Dievo þodá, maldai ir iðmaldai. Krikðèioniø bendruomenë taip gyveno nuo paèiø pradþiø: rengdavo ypatingas rinkliavas (plg. 2 Kor 8–9; Rom 15, 25–27), ragindavo tikinèiuosiuos vargðams atiduoti tai, kà pavykdavo sutaupyti pasninkaujant (plg. Didascalia Ap., V, 20, 18). Šià praktikà bûtina ið naujo atrasti bei skatinti ir ðiandien, pirmiausia gavënios metà.

Ið to, kas pasakyta, labai akivaizdu, kad pasninkas yra svarbi askezës forma, dvasinis ginklas kovoti su bet kuriuo netvarkingu prisiriðimu prie savæs. Savanoriðkas atsisakymas mëgautis valgiu ir kitokiomis materialinëmis gërybëmis Kristaus mokiniui padeda tramdyti prigimties, kuri yra susilpninta visà þmogaus asmenybæ neigiamai paveikusios gimtosios nuodëmës, troðkimus. Viename sename gavënios liturginiame himne esame raginami: „Utamur ergo parcius, / verbis, cibis et potibus, / somno, iocis er arctius / perstemus in custodia – Bûkime santûresni þodþiais, valgiais, gërimais, miegu ir þaidimais, labiau stenkimës iðlikti budrûs.“

Brangûs broliai ir seserys, atidþiau paþvelgus, pasninku, pasak Dievo tarno popieþiaus Jono Pauliaus II, galiausiai norima kiekvienam padëti visiðkai dovanoti save Dievui (plg. Enciklika Veritatis splendor). Todël kiekvienoje ðeimoje ir kiekvienoje krikðèioniø bendruomenëje gavënios laikotarpiu tesistengiama atitolti nuo visko, kas blaðko dvasià, ir intensyviau puoselëti tai, kas maitina ir Dievo bei artimo meilës moko sielà. Galvoje pirmiausia turiu uolesnes pastangas melstis, praktikuoti lectio divina, priimti Sutaikinimo sakramentà, aktyviau dalyvauti Eucharistijoje, ypaè per ðv. Miðias sekmadiená. Pradëkime gavëniná atgailos metà kupini bûtent tokio vidinio nusiteikimo. Palaimintoji Mergelë Marija, Causa nostrae laetitiae, telydi ir tepalaiko mûsø pastangas iðlaisvinti savo ðirdá ið vergavimo nuodëmei, idant ji vis labiau taptø „gyvuoju Dievo tabernakuliu“. To linkëdamas, patikinu, jog melsiuosi, kad visi tikintieji ir visos baþnytinës bendruomenës vaisingai keliautø per gavënià, ir visiems nuoðirdþiai teikiu apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2008 m. gruodþio 11 d.

BENEDICTUS PP. XVI